VILNIUS. ATSISVEIKINIMAI
Istorija apie Vilniaus vietas ir detales, jautriai kalbančias apie laiką, kai užaugame. Kai vasaros, atrodydavusios beribėmis staiga sutrumpėja, kai pievose vorai rugpjūtį užauga ir naktys tampa šaltos, bylodamos apie artėjantį rudenį, kai Kalėdų stebuklo jausmas kažkur iškeliauja ir viskas tampa buitiška, logiška, dėsninga. Tada mūsų smegenų kertelėsi užsikala langai, ilgus vaikystės metus slėpę stebuklus, lieka apleisti kažkur tarp nugeltusių, vėjo blaškomų pievų. Taip vis augančio Vilniaus parduotuvės, pastatai, stendai ir kioskai lieka stovėti nuošalyje triukšmo ir judėjimo, apgaubti vienumos, ilgėsingai žiūrintys į miestą ir mus - jau užaugusius, lyg tyliai atsiveikina su kiekvienu prabėgančiu ar sekundei stabtelėjusiu užsirišti batą. 
IDĖJOS IR NUOTRAUKŲ AUTORIAI: LINA MARGAITYTĖ, MARIUS KRIVIČIUS
TEKSTŲ APIE PARDUOTUVES AUTORĖ: KAROLINA SADAUSKAITĖ
ILIUSTRACIJOS AUTORIUS: PIJUS ČEIKAUSKAS

CENTRINĖS GATVĖS PARDUOTUVĖ
Atidaryta daug kartų, tik visus – laikinai. „Šiai parduotuvei vis nesisekė – per paskutinius 10 metų kaskart vos atsidariusi greitai vėl užsidarydavo. Paskutinį kartą buvo apkalta gražia šviesia apdaila, kurią parduotuvei užsidarius savininkas nusiėmė“ – pasakoja šalia esančių Kairėnų gyventoja. Parduotuvei veikiant, vaikystėje ji buvo užėjusi į vidų, prisimena, kad joje būdavo parduodamos maisto prekės, o šaltą žiemą pardavėjos viduje šildėsi kūrendamos buržuikę. Dabar likęs pastatas liudija parduotuvės kismą – vienoje vietoje išlikęs vienoks pastato sluoksnis – šviesios medinės lentelės, kitoje – truputį nusitrynusios geltonos, matyt, puošusios parduotuvę kiek anksčiau.
METALO GATVĖS PARDUOTUVĖ
Aplink viskam išgriuvus. Metalo gatvės šalikelėje esanti maža geltona parduotuvė – artimiausia maisto prekių apsipirkimo vieta Vilniaus Kirtimų taboro gyventojams. Nepaisant to, kad parduotuvėlė – ne pačioje taboro gyvenvietėje, o už jos ribos, kaip prisimena pro šią vietą karts nuo karto pravažiuojantys, matydavosi, kad joje daugiausiai apsiperka būtent tabore gyvenantys arba kiti į jį atklystantys. Gyvybės šalia parduotuvės būdavo daug, kartais net susidarydavo eilutė (nenuostabu, aplink kitų apsipirkimo vietų beveik nėra), o šalia dar ganydavosi arklys... Kirtimų taboro gyvenvietės namai dabar jau nugriauti, gyventojai – išsikraustę į skirtingas Vilniaus vietas, tad aplink – tylu, ramu, mažai praeinančiųjų, taboro vietoje planuojama įkurti pramonės parko Vilniuje dalį.
PAGIRIŲ KIOSKAI
Viena gatvė ir labai daug kioskų. Pagiriuose kioskelių buvo ir yra labai daug ir visokių: vieni veikiantys ir egzistuojantys, atsinaujinę, tačiau yra ir tokių, kurie per kelias dešimtis nedaug pakitę, kiti – stovintys šalikelėje ir jau rytais nebeatveriantys langų bei durų. Visą šią kioskelių įvairovę galima pamatyti vienoje neilgoje gatvelėje, esančioje Pagirių centre. Be abejonės, kioskelių Pagirių kaime yra ir daugiau. Vaikystę čia leidę gyventojai prisimena, kad anksčiau kioskeliuose lankydavosi dažnai, būdavo smagu į juos užsukti su draugais ir prisipirkti saldumynų, o dabar į kioskelius daugiau užsuka vyresni žmonės, kuriems buitinės reikmės daiktus, vaisius ir daržoves, gėles ar netgi laidotuvių bei kapinių reikmenis mieliau pirkti iš pažįstamų, daug metų toje pačioje vietoje vis sutinkamų kioskelių pardavėjų...
STANISLOVO MONIUŠKOS GATVĖS PARDUOTUVĖ
Žvėryno kasdienybė. Mažų maisto prekių parduotuvėlių Žvėryno rajone būta daug – tai įsikūrusios medinukų pirmame aukšte, tai atskiruose pastatuose. Kai kurios jų – išlikusios iki šiol. Ši, esanti S. Moniuškos gatvėje, jau nebedirba, tačiau laikinai atverti jos duris dar galime vietinių prisiminimuose: „Mažose parduotuvėlėse daugiausiai buvo parduodamos maisto ir buitinės prekės, alkoholis, supirkdavo butelius. Jie būdavo sukrauti didelėse dėžėse parduotuvių viduje. Pardavėjos visus pažinojo, tad buvo galima atsiųsti vaikus nupirkti kavos – jiems bus įduota būtent ta, kurią šeimoje geriame. Tokiose parduotuvėse beveik nebūdavo žmonių, tad buvo galima greitai nusipirkti, ko reikia. Mes užeidavome duonos, pieno, tualetinio popieriaus, muilo, o kartais ir ledų einant pro šalį“.
ARBŪZŲ STENDAS IR METALINIŲ GARAŽŲ EROS PABAIGA
Stabtelėti arbūzo. Šalia A4 greitkelio vidury išarto lauko stovi kažkada veikęs arbūzų stendas, karštomis vasaros dienomis džiuginęs Vilnių paliekančius ar į miestą namo grįžtančius gyventojus. Perkant arbūzą reikia žinoti taisyklę – ar vaisius sunokęs atpažinti padėti gali garsas, tereikia lengvai pastuksenti į arbūzą kumščiu. Jei garsas skardus ir garsus, arbūzas sunokęs. Šioje šalikelėje stovintis stendas arbūzais nebeprekiauja, tačiau Vilniuje taip pardavinėti arbūzus dar vis įprasta – tokių stendų vasaromis gausu važiuojant link ežerų, prekiautojai mielai siūlo paragauti, atriekia tiek arbūzo, kiek tą dieną norisi.
PANEVĖŽIO GATVĖS ALAUS PARDUOTUVĖ
Saviti lankytojai. Alkoholio parduotuvių rajone buvo keletas. Viena jų – visai netoli bibliotekos, siauroje Panevėžio gatvelėje, kurioje vienur stovi mediniai namai su kiemais, jų patvoriuose žydi gėlės ir auga obelys, kitur – seni plytiniai pastatai, besipuošiantys medinėmis langinėmis, o taip pat ir dideli daugiabučiai, sovietmečiu įkurdinę rajone daugiau gyventojų. Vaikystę Naujininkuose leidę prisimena: „Alaus parduotuvėje dirbo klasiokės mama, einant iš mokyklos ji užsukdavo pasisveikint, bet aš nebuvau įžengusi ten kojos, palaukdavau lauke. Žinojau, kad į tokias parduotuves dar negaliu eiti, jos turi savitus lankytojus. Dirbdavo ilgiau nei kitos parduotuvės ar kioskeliai, parduodantys ne alkoholį“. Geltona medinė alaus parduotuvė buvo perkelta į didesnį ir tvirtesnį pastatą šalia, dabar ji tapo vieta spalvingoms viena kitą dengiančioms reklaminėms afišoms.
NAUJOSIOS VILNIOS „ŽALGIRIO" PARDUOTUVĖ
Vienintelė tokia. Naujojoje Vilnioje, Pramonės gatvėje būtų sunku nepastebėti didelės maisto prekių ir gėrimų parduotuvės. Vos įėjus į vidų, ji padaloma į dvi dalis: alkoholio skyrių, kuriame dar yra ir medinių stalų bei suolų, skirtų prisėsti ir atsigaivinti, bei maisto prekių skyrių, kuriame nėra jokios savitarnos, tereikia paprašyti, ir viskas bus paduodama. Pardavėjas tikino, esant tokiai pardavimo sistemai, jokie apsauginiai darbuotojai nereikalingi, nes pavogti – neįmanoma. Parduotuvė buvo pastatyta šalia veikusio didelio fabriko „Žalgiris“ darbuotojams, kad jiems po darbo būtų patogu užsukti ir apsipirkti. Buvo smalsu paklausti, ar alkoholio skyrius kartu su baru veikė ir anksčiau. Pasirodo, anksčiau toje vietoje pardavinėjo pilstomas sultis ir vyną, bet visa kita – visiškai nepakitę... Atsisveikinus su pardavėju jis dar prasitarė, kad ši parduotuvė, tikriausiai, vienintelė tokia, veikianti Vilniuje – „tokia, kokios būdavo tarybiniais laikais“.